Laikas į Birštoną! Kviečia pavasario džiazas!

Straipsnį parengė laikraščio „Gyvenimas“ žurnalistė Dalė Lazauskienė https://www.gyvenimas.eu/2024/03/15/laikas-i-birstona-kviecia-pavasario-dziazas/

– Džiazas – ne popmuzika, tad ji ne kiekviename mieste gali surasti savo klausytoją. Iki politinio atšilimo praeito amžiaus septintame dešimtmetyje buvo laikotarpis, kai šią muziką, atstovaujančią amerikietiškai kultūrai, buvo ir groti, ir klausytis nesaugu. Kaip prasidėjo paties pažintis su džiazu? – teiraujuosi festivalio krikštatėvio Zigmo Vileikio.
– Dar studijų Klaipėdos konservatorijoje metais susikirto mūsų, lituanistų teatralų, ir džiazo muzikantų keliai. Saulius Šiaučiulis, Arvydas Jofė, Romas Malinauskas, Stepas Januška, Pranas Narušis, Vytautas Grubliauskas aktyviai reiškėsi, kaip džiazo muzikantai. Buvo grojama Klaipėdos kavinėje „Laumė“, eidavome ten. Važiuodavome į džiazo festivalius Rygoje, Taline, Vitebske, kituose miestuose, klausydavomės Liuksemburgo radijo, tokiu būdu prisiliesdavome prie šio žanro muzikos. Muzikantai gaudydavo jūreivių užsienyje pirktas plokšteles, iš jų mokydavosi improvizuoti, kurti savo muziką, juk nei kontaktų už geležinės uždangos, nei Google paieškos nebuvo… Tam, kad galėtum džiazuoti, laisvai improvizuoti, reikėjo įgyti kokybišką išsilavinimą, sukaupti didelę patirtį, o čia žmonės kūrė „virdami savose sultyse“. Bet net ir tokiomis aplinkybėmis Lietuvos muzikantai buvo vertinami itin aukštai. Uostamiestyje buvo įkurta Džiazo katedra, suburtas bigbendas.
1968 metais Elektrėnuose surengtas nedidelis džiazo festivalis buvo pirmas ir vienintelis, po jo stojo sąstingis. 1980-aisiais, pradėjęs dirbti Birštono kultūros skyriuje, ėmiausi iniciatyvos kurorte surengti džiazo festivalį. Šis festivalis davė impulsą kitiems festivaliams: 1987 m. – Vilniuje, 1991 m. – Kaune, 1994 m.– Klaipėdoje.
– Ar sunku buvo eiti unikaliu, nepramintu keliu?
– Kai 1979 metais atsidūriau Birštone, jau pažinojau muzikologą Liudą Šaltenį, kuris dirbo Kultūros ministerijoje, Muzikos skyriuje. Manyčiau, šio žmogaus užtarimo dėka Lietuvoje džiazo judėjimas įgavo pagreitį. Jis išdrįso pasakyti: darom džiazą. Tada man buvo 25 metai, drąsos pakako, idėja pasirodė įdomi, ir nuo jos viskas prasidėjo. Juolab susidomėjimas džiazu buvo didelis, šį muzikos žanrą į aukštesnį lygmenį iškėlė ir tarptautinio pripažinimo sulaukęs V. Ganelino trio. Kiek vėliau pradėjo reikštis P. Vyšniauskas, V. Labutis, L. Šinkarenko, G. Laurinavičius, S. Sasnauskas….
Liudas Šaltenis gebėjo užstoti jaunimo muzikos grupes, skatino jų kūrybinius ieškojimus. Jis kartu su Mindaugu Tamošiūnu, Gracijumi Pauga, Mikalojumi Noviku buvo ir pirmojo Birštono festivalio vertinimo komisijos nariai. Įsteigėme pagrindinį festivalio prizą, kuris iki šiol yra teikiamas.
– Šiemet festivalio tradicija skaičiuoja 44 metus. Kas per juos pasikeitė?
– Per dešimtmečius pasikeitė ir pats miestas, jo gatvės, ir Kultūros centro išorė bei vidus, o festivalio pagrindas išliko toks pats: be koncertų scenoje, kiekvienąkart atidarome fotografijų džiazo tema parodą, geriausiems muzikantams teikiame pagrindinį prizą už nuopelnus džiazui per pastaruosius dvejus metus, pristatome originalią scenografiją, plakatus, kalendoriukus, kurių autorius dailininkas Rimvydas Kepežinskas nuo pat pirmojo renginio labai kūrybiškai eksploatuoja festivalio temą. Tiesa, šiemet dėl Velykų švenčių nuolatinę festivalio datą iš paskutinio kovo savaitgalio perkėlėme į pirmąjį balandžio savaitgalį.
Šiaip festivalio data kovo pabaigoje buvo nustatyta neatsitiktinai. Pradžioje neturėjome net kur muzikantų apgyvendinti, jie glaudėsi Olimpinėje irklavimo bazėje ir Kapsuko automatų gamyklos profilaktoriume, derinomės prie mokinių atostogų, nes jų metu dar atsilaisvindavo ir bendrabučio patalpos. Dabar Birštone yra nemažas viešbučių pasirinkimas, o anksčiau, skamba neįtikėtinai, buvo ir taip, kad festivalio fanai naktimis glaudėsi daugiabučių laiptinių aikštelėse.
Dar vienas kintantis dalykas – kasmet auganti festivalio sąmata, šiųmetis biudžetas turėtų pasiekti 100 tūkst. eurų.
– Po „Dainų dainelės“ konkurso Birštono džiazo festivalis yra antras seniausias respublikinis festivalis. Kur jo fenomenas?
– Festivalį galima pavadinti bene demokratiškiausiu Lietuvos džiazo forumu, pristatančiu pačius įvairiausius Lietuvos džiazo aspektus, žanrų krypčių ir stilių įvairovę: ir diksilendus, ir modernųjį, improvizacinį, ir vokalinį džiazą. Užsienyje studijavę, gyvenantys muzikantai parsiveža naujų patirčių, į Birštoną atvyksta pristatyti bendrus su kitų šalių muzikantais tarptautinius projektus. Mūsų misija atskleisti lietuvių kūrybines galias. Skatiname užsienio svečius groti lietuvių autorių kūrinius ir kompozicijas.
Birštono scenoje atliekami daugiausia nauji, nenugroti kūriniai, kolektyvai pasirodo naujomis sudėtimis.
– Festivalis, kaip ir pats džiazo žanras, evoliucionavo. Per dešimtmečius pasikeitė muzikantų kartos, raiškos priemonės, ar klausytojams vis dar yra dėl ko „pasileisti plaukus“?
– Džiazas buvo ir išliks nišinė muzika, neskirta didelėms arenoms, pievoms, užstalei… Ji reikalauja intelektualesnio pasirengimo, susikaupimo, nusiteikimo, žinojimo, kur eini. Šiemet tikimės surinkti publiką, kurioje bent 40 proc. klausytojų yra nuolatiniai gerbėjai. Mūsų kasininkė kai kuriuos pažįsta iš balso, salėje jie turi nuolatines vietas. Dalis fanų yra vyresnio amžiaus, tad net jei norėtų, vargu, ar galėtų „pasileisti plaukus“ (juokiasi), ištverti visos dienos programą, tačiau jie laikosi tradicijos, nusiperka bilietus bent į vieną ar du koncertus. Kita vertus, tai ne pigus malonumas – bilietai, transportas, nakvynė, maitinimas. Tenka rinktis: magiškas džiazo savaitgalis Birštone arba kelionė į Egiptą, todėl pas mus atvyksta tikrieji entuziastai, kuriems džiazas yra gyvenimo dalis. Nereikia norėti, kad sugrįš pašėlę 1982–1986 metai, kai visi norėjo patekti į festivalį, tai buvo kaip uždraustas vaisius. Anais laikais už šešis komplektus bilietų miestas gavo paskyrą cementui, buvo galima išbetonuoti trečdalį Birštono…
– Kas tie likusieji 60 proc. džiazo festivalio fanų?
– Kitą dalį žiūrovų sudaro subrendęs, žingeidus jaunimas. Kai kurie, kaip Liudas Mockūnas ar Meinardas Brazaitis, būdami vaikais, festivalį stebėjo sėdėdami tėvams ant kelių, o dabar ir patys kuria džiazą. Kartos nueina, bet priauga jauni muzikantai ir jauni klausytojai. Jie atvažiuoja dėl fantastiškos atmosferos, galimybės pabendrauti su džiazo bendruomene, pasidalinti kūrybinėmis idėjomis.
Festivalis išskirtinis dėl to, kad po pagrindinių koncertų muzikantai neišvyksta, jie susiburia į jam sessions, naktinius vakaro pratęsimus, kuriuose spontaniškai improvizuoja, dovanoja geras emocijas žiūrovams.
– Visgi yra nuomonių, kad geriausi džiazo, kaip žanro, laikai jau baigėsi, ribos tarp džiazo ir kitų muzikos stilių nyksta…
– Nemanau, kad džiazą išstums kiti muzikos žanrai. Tai – pasaulinė muzika. Praėjusiais metais Birštone grojo JAV gyvenanti lietuvių kilmės Nicole Žiūraitis, kuri šiemet gavo Grammy nominaciją už geriausią vokalinio džiazo albumą. Šiemet atvyksta džiazo fleitininkas Néstoras Torresas iš Puerto Riko, pelnęs Lotynų muzikos „Grammy“ apdovanojimą už geriausią instrumentinės muzikos albumą.
Į Birštoną periodiškai su naujais projektais sugrįžta „seni džiazo vilkai“, kažkada groję festivalio scenoje, šiandien jie – už Lietuvos ribų gerai žinomi ir aukštai vertinami atlikėjai.
– Birštono festivalio scenoje pasirodė visi ryškiausi Lietuvos džiazo muzikantai. Ką iš džiazo korifėjų išvysime šiemet?
– Penktadienio koncerte su grupe Jazz 5N pasirodys senbuvis Leonidas Šinkarenko. O Šveicarijoje daugelį metų gyvenantis Adomas Rekašius, buvęs festivalyje gal prieš 26 metus, pakvietė kartu groti šveicarų muzikantus iš „Dorphine“. Šeštadienį koncertuos vienas įdomiausių Europos džiazo kompozitorių Dainius Pulauskas su grupe. Sekmadienio koncerte laukiame įspūdingą tarptautinę karjerą padariusio vieno iš geriausių bosinės gitaros atlikėjų Lietuvoje, kompozitoriaus Domo Aleksos, kuris sugrįžta su nauju albumu, įrašytu kartu su vokiečių vokalistu Nnaji.
Praeitame festivalyje pristatėme džiazo legendų, buvusių Birštone, fotoalėją. Ryškų pėdsaką Lietuvos ir Birštono džiazo istorijoje paliko Viačeslavas Ganelinas, Petras Vyšniauskas, Vytautas Labutis, Liudas Mockūnas ir daugelis kitų. Deja, Romualdo Grabšto, Gintauto Abariaus, Kęstučio Lušo, Rimo Bagdono, Romo Malinausko, Viktoro Fedotovo, Rimanto Brazaičio, Olego Molokojedovo tarp mūsų jau nebėra…
– Ar jaunosios kartos muzikantai ir kūrėjai savo meistriškumu prilygsta džiazo grandams?
– Muzikanto kelias nelengvas, bet jaunimas nebijo iššūkių. Nuolat atrandame naujus talentus, kurie, įgiję išsilavinimą Olandijoje, Danijoje, JAV, Ispanijoje, Škotijoje, kaip meteorai įsiveržia į džiazo erdvę su originaliais tarptautiniais projektais, savo kūryba, improvizacijomis. Birštone pasirodys fantastinis jaunimas, kuris drąsiai eksperimentuoja, kuria originalią muziką, meistriškai laviruoja tarp muzikos žanrų bei stilių. Didžiulį kūrybinį potencialą turi atlikėjas, kompozitorius, aranžuotojas Jievaras Jasinskis, festivalyje jis gros su džiazo orkestru „Vilnius JJAZZ Ensemble“ ir kvartetu „Broken Glass 4tet“.
Žiūrovai turės progą festivalyje išvysti ir neeilinius jaunosios kartos muzikantus bei kūrėjus Mindaugą Stumbrą ir Agnę Pasaravičienę, išgirsti jų muzikinius projektus.
Mums garbė į vieną sceną surinkti visus geriausius džiazo atlikėjus, parodyti, kiek daug yra talentingų vaikų ir jaunimo, pakopa po pakopos pristatyti visą Lietuvos džiazo panoramą.
Šių metų festivalyje bus tik vienas nelietuviškas kolektyvas – trio, kurio sudėtyje groja Estijos, Armėnijos, Suomijos džiazo žvaigždės. Taigi laikas ruoštis į Birštoną…
– Džiazas – tai improvizacija. Ar, ruošiantis festivaliui, dažnai tenka tai prisiminti?
– Iššūkių ir rizikos pakanka. Prieš dešimtmečius muzikantai grodavo su tais instrumentais, kuriuos turėdavo. Šiandien reikalavimai kokybei labai išaugę. Štai atvyksta Šveicarijos muzikantai, kurie gros su ta sąlyga, jeigu surasime medinį kontrabosą, o tokių autentiškų, šimtamečių instrumentų Lietuvoje vos keturi. Argentinietis perkusininkas-būgnininkas taipogi prašo surasti instrumentus, kurie renkami per visą Lietuvą iki Rygos.
Būna, iki gruodžio 15 d. sudarai festivalio programą, bet visuomet lieka tam tikra paklaida. Netikėtumai susiję su lėktuvų skrydžiais, kolektyvų narių iš kitų šalių atvykimu. Tarkim, dar gruodžio 1 d. švedų kontrabosininkas pažada atvykti, o vėliau sužinau, kad festivalio dieną jis gros solo partiją su nacionaliniu simfoniniu orkestru savo šalyje. Tada skubiai ieškai, kuo jį pakeisti.
O ir festivalio metu niekad nežinai, kaip situacija pakryps, ar improvizacijos scenoje neperlips pasirodymui skirto laiko ir nesusidubliuos koncertai.
Jau nekalbu apie tai, kad kiekvienam pasirodymui reikia skubiai ir profesionaliai paruošti sceną, keisti instrumentus, mikrofonų išdėstymą. Mums labai padeda Birštono gimnazijos savanorių komanda.
– Liudas Šaltenis yra rašęs: „Kas benutiktų, džiazo festivaliai Birštone vis tiek įvyks“…
– Įdomi situacija klostosi: visų pagrindinių Lietuvoje džiazo festivalių Birštone, Vilniuje, Kaune organizatoriai – aš, Antanas, Judita, Jonas – esame senjorinio amžiaus. Buvome pirmeiviai, dabar jau atsiranda naujų festivalių, jie vyksta Panevėžyje, Vievyje, Elektrėnuose, Kėdainiuose, Trakuose, Šiauliuose, Radviliškyje, Tauragėje, Jonavoje…
– Kitais metais Birštono džiazo festivaliui – 45. Galbūt kirba mintis apie tai, kad reikėtų kokiu nors ženklu įamžinti Birštono džiazo istoriją?
– Galbūt ir tiktų koks nedidelis bronzinis akcentas: grindinio ar sienos plytelė su įrašu, nuo kada Birštono kurorte skamba džiazas. Buvo pasiūlymų iš žmonių, jie paremtų idėją, bet aš laikausi pozicijos, kad paveikslu galima gėrėtis ir nežinant jo autoriaus (juokiasi). Kuklumas nekenkia… Tad kol kas šios temos negvildenam. Šaunu būtų išleisti išliekamąją vertę turintį fotografijų albumą „Birštono džiazas“.
– Koks Tavo paties santykis su džiazu?
– Esu Kultūros centro vadovas, kuris privalo matyti visumą: paruošti ir išvežti kolektyvus į Dainų šventę, surengti liaudiškos, kamerinės, teatrų, tautinių šokių festivalius, kurorto šventes, įvairias parodas, rūpintis pastatais, jų remontu. Džiazas yra tik kasdienės veiklos dalis. Pabūnu žiūrovu kolegų organizuojamuose festivaliuose. Tačiau problema ta, kad įsijungia kritinis mąstymas. Ne veltui sakoma, kad iš šono geriau matyti… Vis dėlto džiaugiuosi, kad pradėjome džiazo festivalių idėją, kad ji plačiai pasklido, atsirado naujų renginių – kiekvienas yra savaip įdomus, išsiskiria savo konceptu, programų įvairove.
Kita vertus, festivalių tradicijos puoselėjamos organizatorių užsispyrimo ir sumanumo dėka, su savivaldos pritarimu ir palaikymu. Išgyvenome įvairių periodų, blokadą ir pandemiją, vieni festivaliai pasirodo ir nunyksta, kiti trunka dešimtmečius, būtų smagu, kad kas nors juos perimtų ir tęstų…