Atgal

Lietuvių tautinių kostiumų fotografijų paroda

Paroda
Nemokamas
Renginio data
2020-06-05 Iki 2020-07-05 14:30 Iki 15:00

apie

Parodoje pristatomos Lietuvos nacionalinio kultūros centro tautinių kostiumų rinkinio nuotraukos. Kostiumai pagaminti 2003 m. ir pirmą kartą parodyti tų pačių metų Dainų šventės renginiuose. Dauguma čia matomų rekonstruotų kostiumų buvo ne kartą įvairių gamintojų nukopijuoti ir spėjo plačiai paplisti.

Lietuvoje tradiciniais drabužiais kaimiečiai visuotinai vilkėjo maždaug iki XIX a. aštuntojo dešimtmečio. Vėliau šventadieniams vis dažniau pradėti siūdinti miesto mados drabužiai.  XX a. pradžioje vietiniai, bet jau artimesni miesto madai, liaudiškojo kostiumo variantai dar buvo dėvimi Dzūkijoje ir Klaipėdos krašte. Kitur buvo naudojami tik pavieniai praktiški (pvz., didelės vilnonės skaros, pirštinės) arba su papročiais susiję (pvz., juostos) tradiciniai aprangos elementai.

Praeitin pasitraukusio šventadienio liaudies kostiumo grožį paveldėjo jo įpėdinis – tautinis kostiumas, tapęs svarbiu tautos simboliu, mūsų protėvių nagingumo ir jų meninio skonio atspindžiu.

Lietuvoje tautiniai kostiumai pradėti kurti gana vėlai, tik XIX a. ir XX a. sandūroje. Kadangi kaimuose tuo laiku visaverčiai tradiciniai drabužiai jau nebevilkėti, juos atkurti tapo nelengvu iššūkiu. Noras ir reikalas vilkėti tautinius kostiumus pradžioje smarkiai lenkė autentiškų kaimo drabužių rinkimo, muziejų steigimo, mokslinių tyrinėjimų procesą. Be to, būta nemažai laikotarpių, kai kostiumo kūrėjus labiau domino ne istorinis tikslumas, o kūrybiški perdirbiniai, kuriami prisitaikant prie šiuolaikinių madų arba specifinių scenos reikalavimų. XX a. paskutiniaisiais dešimtmečiais visuotinis stilizuotų tautinių kostiumų įsigalėjimas Lietuvoje sukėlė aštrų poreikį atgaivinti šiai aprangai būtiną ryšį su istoriniais liaudies drabužiais, tikruoju, meniškai labai vertingu paveldu.

Fotografijose matomi kostiumai buvo pagaminti kopijuojant tradicinius, daugiausia muziejuose saugomus XIX a. kaimiečių išeiginius drabužius. Daugeliu atvejų stengtasi atkurti tuos, kurių išlikę tik fragmentai, skiautės, taip pat atsidūrusius užsienyje arba šiaip mažiau žinomus. Be abejo, panaudoti ir nuo seno visiems gerai žinomi, ne vieno dailininko dėmesį patraukę rūbai – jie pelnytai buvo laikomi gražiausiais. Kai kurie kostiumo elementai atkurti papildomai remiantis ikonografiniais bei rašytiniais šaltiniais, paskelbtais liaudies kostiumo tyrinėtojų darbais ir kitokia pagalbine medžiaga. Stengtasi nustatyti ir atsirinkti būdingiausius, tarp jų – meniniu požiūriu vertingiausius pavyzdžius, išryškinti kiekvieno etnografinio regiono savitumą.