Atgal

Įkalinti džiaze

Paroda
Nemokamas
Renginio data
2019-07-04 Iki 2019-07-23 10:00 Iki 18:00

apie

Vytauto Suslavičiaus fotografijų paroda „Įkalinti džiaze“

Parodos „Įkalinti džiaze“ pagrindą sudaro 2011–2019 metais sukurtas to paties pavadinimo nuotraukų ciklas. Jo tikslas yra minties provokacija, klausiant: „Ką bendro turi džiazas ir kalėjimas (įkalinimas)?“ Arba: „Ar turi ką nors bendra džiazas, kurio pagrindas yra muzikinis vyksmas, ir nuotrauka, atskleidžianti ne laiko atkarpą, o fiksuojanti šviesos atskleidžiamą momentą?“

Būdamas ne tik fotografas, bet ir fizikas, pirmiausia turėčiau atkreipti dėmesį, kad žodžio „džiazas“ vietininkas „džiaze“ nėra logiškas, nes džiazas nėra jokia vieta. O jei tai – ne vieta, tai jis negali nei įkalinti, nei būti kuo nors panašus į kalėjimą. Kita vertus, jeigu džiazas yra vienas laisviausių menų, kodėl tada jis negalėtų būti viskuo, kuo tik užsimano džiazo kūrėjas? Kodėl džiazas negalėtų, šalia visų kitų būvių, turėti ir kalėjimo būvį?

Galų gale, aistra džiazui ar ištikimybė džiazui savotiškai įkalina muzikantą, ir visai nesvarbu, kad nėra džiazo, kaip vietos, o patsai džiazas yra muzikos laisvės sinonimas. Todėl „Įkalinti džiaze“ greičiausiai yra fotografo kvietimas atsigręžti į džiazo prigimtį ir džiazo laisvę. Atsigręžti ir tarsi iš naujo paklausti: o kas gi tas džiazas?

Kita vertus, fotografas, fiksuodamas džiazo menininką, savotiškai jį įkalina, pririšdamas prie momento, prie vaizdo ar netgi nutildo patį džiazą. Juk tam, kad girdėtum muziką vien žiūrėdamas į nuotrauką, turbūt privalėtum turėti žmogui nebūdingų galių. Ir šiame fotografijos vyksme man brangiausia tai, kad džiazo kūrėjai leidžiasi bent akimirką nutildomi – atsiduoda juos įkalinančiai fotografijai.

Šis atsidavimas džiazą įsimylėjusiam fotografui yra didžiulė projekto dalyvių dovana, leidžianti atskleisti kai ką labai svarbaus: džiazas nėra vien muzikinis vyksmas, jis – dar ir nepaprastai įspūdinga ir sunkiai sugaunamų vaizdų kaskada, kuri taip pat yra džiazo vyksmo elementas. Tai, kad fotografas sužvejoja keletą vaizdų ir kad džiazo kūrėjai leidžiasi sugaunami, iš tiesų yra tarsi džiazo tąsa kitoje dimensijoje… Ir tai, mano manymu, yra nuostabu: juk šitaip džiazas ir vėl parodo, kad net apsirengęs kalinio kostiumu jis iš tiesų yra toks laisvas, kad peržengia muzikos ribas ir kuo puikiausiai randa sau vietą fotografijoje – šviesos ir tamsos žaidimuose.