Kurortas ant mineralinio vandens kupolo: vanduo, kurį gėrė Smetona, ir prabangiausia vila, į kurią reikėjo atsivežti savo patalynę

2020/06/17 Naujienos

Vienas garsiausių mineralinių vandenų kurortų – Birštonas – šiandien prieinamas visiems, tačiau iki Nepriklausomybės atkūrimo čia patekti galėjo ne visi, mat poilsiavietė iki tol buvo privati.

Kaip poilsio oazė miestelis ėmė populiarėti dar XIX amžiuje, o leidimas steigti kurortą gautas 1854 metais. Pirmojo pasaulinio karo metais Birštono kurortas smarkiai nukentėjo, tačiau atkūrus nepriklausomybę jis perėjo valstybės žinion – Birštonu ėmė rūpintis Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugija. Pastaroji, pasirašiusi sutartį su Sveikatos departamentu, įsipareigojo modernizuoti kurortą, įrengti purvo vonias vandentiekį ir kanalizaciją, įvesti elektros apšvietimą – taip miestelyje buvo įkurtos sanatorijos, gydyklos. O dabar kviečiame ir jus mintimis pakeliauti po tarpukario Birštoną.

Vienintelis pastatas, kurio interjeras sudegė gaisro metu

Vienas įspūdingiausių Birštone stovinčių statinių – kurhauzas. Tai – nedaugelis tokio tipo pastatų Lietuvoje, kurį pavyko išsaugoti ir autentiškai atkurti. Birštono turizmo informacijos centro specialistas turizmui Juozas Aleksandravičius teigia, kad kurhauzas funkcionavo ir kaip poilsio namai, ir koncertų, šokių salė su bufetu.

„1885 m. Birštono kurorte jau stovėjo restoranas, kuris tarpukariu buvo kapitališkai rekonstruotas, o interjeras dekoruotas K. Šimonio – įrengta lauko terasa su staliukais ir skėčiais. Birštono kurorto direktoriaus Balio Matulionio nurodymu kurhauze buvo atidaryta viena pirmųjų dietinio maitinimo įstaigų Lietuvoje“, – pasakoja jis.

Iš pagrindų sutvarkytas kurhauzas buvo atstatytas tame pačiame sklype – tai buvo kompaktiško tūrio, aukštu dvišlaičiu stogu dengtas medinis mineralinio vandens paviljonas. Kasmet kurhauzas buvo rūpestingai dailinamas, kol tapo itin patrauklus ne tik poilsiautojams, bet ir traukė miestelio gyventojų žvilgsnius.

Jį suprojektavo Romanas Steikūnas, pelnytai vertinamas kaip vienas įvairiapusiškiausių Lietuvos tarpukario architektų. Kurdamas vieną svarbiausių kurorto pastatų, architektas derino modernius elementus – pavyzdžiui, pirmojo aukšto langų sprendimas – ir tautinio stiliaus detales – tokias kaip karnizo dekoras. Kurorto valdžia kasmet vis atnaujindavo ir tobulindavo pastatą, greta kurio pastatytas ir mineralinio vandens paviljonas.

Tiesa, kaip teigia J. Aleksandravičius, Antrojo pasaulinio karo metu kurhauzas smarkiai nukentėjo nuo gaisro – tai buvo, bene vienintelis pastatas Birštone, kurio interjeras sudegė gaisro metu. Po karo statinys buvo rekonstruotas ir įgavo šiandienines formas. Įspūdingas medinės architektūros pastatas po rekonstrukcijos duris atvėrė 2013 metais – čia ir šiandien vyksta koncertai, konferencijos, meno parodos. Birštono kurhauzas atgimė Vytauto parke, o pastate įrengta 150 vietų koncertų salė su nedidele scena, tinkama rengti konferencijoms, mokymams, parodoms, kūrybinei veiklai.

Vanduo, kuriuo mėgavosi pats prezidentas Smetona

Vis tik, Birštonas kaip ir anksčiau, taip ir šiandien labiausiai garsėja savo mineralinio vandens šaltiniais – įdomu tai, kad žinios apie juos siekia net XIV a., kai medinė pilis buvo paminėta Vygando Marburgiečio „Naujojoje Prūsijos kronikoje“. 1382 m. Didžiajam kryžiuočių ordino magistrui pranešta, kad prie Nemuno aptikta sodyba prie sūraus vandens. Tad, nenuostabu, kad Birštone apstu biuviečių – statinių ant mineralinio vandens šaltinio. Sparčiai tarp sveikuolių ir norinčiųjų tokiais tapti populiarėjančiame Birštone biuvetės buvo statomos jau XIX a.

„Dar XIX a. Birštono mineralinio vandens šaltiniams buvo pastatyti rentiniai ir stogeliai. 1879 m. atrastą ir ištirtą šaltinį kurorto savininkas I. Kvinta pavadino dukters garbei „Viktorija“, tačiau vėliau, rašytojo J. Tumo-Vaižganto siūlymu, šis šaltinis pervadintas „Vytautu“. Nuo 1928 m. šaltinio versmę žymėjo banginio pavidalo skulptūra, iš kurios „nasrų“ bėgdavo mineralinis vanduo. Pastačius Kauno hidroelektrinę, kurorto simboliu tapusią skulptūrą, paskandino patvinęs Nemunas. 1960 m. hidrogeologai atrado mineralinio vandens šaltinį, chemine sudėtimi panašų į istorinio šaltinio skonį, kuriuo mėgavosi pats prezidentas A. Smetona, žymusis lietuvių rašytojas J. Tumas-Vaižgantas ar skulptorius J. Zikaras. Šiandien šis vanduo tiekiamas tik į Geltonąją biuvetę, esančią Vytauto parke“, – pasakoja Juozas Aleksandravičius.

Geltonoji biuvietė – bene viena įstabiausių ir populiariausių visame Birštone. Ji kurortą puošia savo reprezentatyviomis, net kiek siurrealistinėmis formomis, primenančiomis pasakų namelį. Apskrito plano biuvetė turi du įėjimus, kurie pratęsti įspūdingomis lodžijomis. Tuo tarpu, pastato stogą užbaigiantis bokštelis imituoja žibintą.

Į prabangiausią vilą – su savo patalyne

Kalbant apie tarpukario Birštoną, privalu paminėti istorinę „Tulpės“ sanatoriją – purvo ir vandens gydyklų pastatą. Šis statinys – vienas iš tarpukariu sparčiai atsinaujinusio kurorto simbolių. Jo plėtrai vadovavo Vytautas Landsbgeris-Žemkalnis.

Savo architektūra iš kitų, daugiausia medinių, pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu iškilusių kurorto pastatų, mūrinė gydykla išsiskiria savo elegantiškais tūriais. Pagrindiniam iš jų, lengvumo suteikia įstiklintas fasadas. Kupolas dengia vestibiulį, kuriame įrengta laukimo salė ir kasos.

„Birštonas – unikaliausias kurortas Lietuvoje, nes yra ant mineralinio vandens kupolo. Čia ir tarpukario laikais, ir dabar, sunku išsikasti šulinį: kur kasi – ten atrasi mineralizuotą vandenį. Anuomet čia važiuodavo visi garsūs žmonės, kad pailsėtų, pasigydytų – Juozas Tumas Vaižgantas, Balys Sruoga, kuris dabartiniame sanatorijos pastate parašė „Dievų mišką“, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė ir Šatrijos Ragana“, – pasakoja ilgus metus „Tulpės“ sanatorijos direktore dirbanti Liucija Patinskienė.

Birštono mineralinis vanduo naudojamas įvairioms ligoms gydyti – ir judėjimo atramos, ir viršinimo, ir odos.

„Stebuklingos vandens savybės buvo žinomos dar XVIII a. – anksčiau čia buvo banginio skulptūra, prie kurios keliaudavo Birštono apylinkių moterys – jos ateidavo nusiprausti veido. Vanduo veikė kaip kremas – atsigaudavo ir rankos, ir veidas. Kodėl? Tai yra mineralizacijos vandenys – apie 30 g litre. Tokią pačią mineralizaciją galima rasti ir „Vaidilutės“ mineralinio vandens šaltinyje, kurį mes naudojame gydymo tikslais išoriniam naudojimui. Jį galima naudoti net žvynelinės gydymui“, – pasakoja pašnekovė.

Visos procedūros Birštone taikomos nuo pat tarpukario – nors kurortas labiausiai garsėja savo mineraliniu vandeniu, ne mažiau populiarios yra purvo procedūros. Vis tik, L. Patinskienė pabrėžė, kad pačiame Birštone purvo nėra – tik miestelio apylinkėse.

„Jis įvairiais būdais buvo naudojamas ir tarpukariu, ir dabar. Tai yra purvo vonios, purvo kompresai, vyniojimas į purvą. Vėliau mokslininkai ištyrė, kad puro vonių procedūra – pakankamai sunki ir sudėtinga, todėl ją galima atlikti tik su gydytojo priežiūra, pirmiausia ištyrus žmogaus sveikatą. Taip yra todėl, kad procedūra veikia visas žmogaus sistemas – ypač kraujagyslių. Kitas metodas – purvo maišeliai, kai yra šildomas pats purvas, supilamas į atskirus maišelius ir dedama ant atskirų kūno vietų. Tai – labai efektyvi procedūra, tačiau saugesnė procedūra vyresnio amžiaus arba lėtinėmis ligomis sergantiems žmonėms“, – pasakoja „Tulpės“ sanatorijos direktorė.

Pasak jos, tomis pačiomis procedūromis mėgavosi ir tarpukario poilsiautojai – skiriasi tik gydyklų infrastruktūra ir estetika.

„Didžiausias skirtumas – pateikime. Galbūt esate matę nuotraukų, kur žmonės pliuškendavosi purvo voniose, o aplink viskas nuo jo būdavo juoda. Tai šiandien to neberasite – visur gražus interjeras, švara. Tačiau pats purvas, vanduo – tas pats. Įdomu ir kitas niuansas – čia gydytis, poilsiauti tarpukario metais buvo labai brangu, tad net į mūsų „Baltąją vilą“ žmonės patys turėdavo atsivežti patalynę, o tai buvo prabangiausia vieta Birštone“, – įdomybėmis dalijasi Liucija Patinskienė.

Tai – tik keletas iš projekto „Tarpukario architektūra“ objektų. Šis projektas kviečia leistis į kelionę laiku ir aplankyti įdomiausius tarpukario objektus Lietuvoje. Įvairius maršrutus ar idėjas, kur keliauti, rasite projekto puslapyje https://tarpukarioarchitektura.lt/ arba atsisiuntę mobiliąją programėlę (parsisiųsti galite iš „App Store“ ir „Google Play“). Keliaudami su telefonu rankose, objektus pažinsite interaktyviai – nuvykę į pasirinktą maršruto tašką, jame pamatysite, kaip vieta atrodė anksčiau. Taip pat galite parsisiųsti ir specialius žaidimus, kuriuos žaisdami „užtvirtinsite“ kelionių metu įgytas žinias – galėsite skaityti komiksus, atsakyti į klausimus apie žymius Lietuvos tarpukario pastatus ar nuspalvinti šį laikotarpį menančius miestus.