Birštono sėkmės istorijai – 640 metų!

Ką mums atskleidžia ši Birštono paminėjimo šaltiniuose istorija? Pirmą kartą Birštono vardas istorijoje nuskamba Vokiečių ordino kronikininko Vygando Marburgiečio senąja vokiečių aukštaičių kalba užrašytoje ir 1394 metais išleistoje eiliuotoje kronikoje. Pasakojimas skamba taip: „1382 metais, per šaltį ir sniegą, Maršalas paskyrė žygį prieš lietuvius. Priartėjus prie žemės, jis padalijo kariuomenę į tris. Viena nuėjo Birštono pilies link, bet greitai atsitraukė; antrą matė Punios žemėje, trečią – Alytuje“. Ši istorija, kurios ir trumpas čia paminėtas epizodas, ir pilnas variantas, analizuojant atsiskleidžia dar įdomiau ir pateikia malonių atradimų, dėl ko turi visas galimybes tapti nuostabiu miesto istorijos pradžios pasakojimu. Išlikęs 1464 metais atliktame lotyniškajame kronikos vertime, kuriame Birštonas paminėtas kaip pilis, nuo kurios Ordino kariams vis dėlto tenka atsitraukti.

Geresniam istorinės situacijos įvertinimui būtina praskleisti to meto istorinių aplinkybių visumą.

Minimu laikotarpiu vyksta intensyvios Lietuvos didžiosios kunigaikštystės ir Vokiečių ordino kovos. Dalis veiksmų vyksta tiesioginių karinių veiksmų formomis, puolimus rengia ir viena, ir kita pusės. Kitos kovos, kad ir kaip keistai dabar atrodo, vyksta ir diplomatinėmis formomis, kariaujančiųjų pusių vadams bendraujant net ir gyvai. Žinoma, kad to meto Ordino vadas Didysis Magistras Winrich von Kniprode palaikė artimus diplomatinius santykius su Lietuvos kunigaikščiais. 1379 metais Trakuose, dalyvaujant kunigaikščiams Kęstučiui, Jogailai ir Vytautui, pasirašo nepuolimo sutartį, 1380 m. gegužės 31 d. medžioklės metu su kunigaikščiu Jogaila pasirašo Dovydiškių taikos sutartį. Laikoma, kad šio Magistro valdymo laikotarpiu Ordinas pasiekė didžiausią prestižą Europoje ir labiausiai išplėtė savo įtaką.

Po Vinricho von Kniprodės mirties Didžiuoju magistru tapęs Konradas Ciolneris taip pat laikosi artimų santykių su lietuvių kunigaikščiais strategijos, tačiau, priešingai nei jo pirmtakas, kovoje dėl įtakos Lietuvoje labiau remia Vytautą nei Jogailą. Nors dar 1382 metų spalio mėnesį su Jogaila pasirašoma prieš Kęstutį ir Vytautą nukreipta Dubysos sutartis, tačiau tų pačių metų pabaigoje jau Vytautas priimamas Ordino sostinėje Karaliaučiuje, ir 1383 metais Ordinas su Vytautu jau rengia karines kampanijas, nukreiptas prieš Jogailą. Pats Didysis magistras petys petin su Vytautu dalyvauja kariniame žygyje prieš Jogailą į Vilnių.

Tokios vidinės didikų giminių kovos dėl sosto, kurios mus, besidominčius istorija ar dar besimokant istorijos mokykloje, kartais piktindavo ar liūdindavo kaip valstybę silpninantys įvykiai, kas šiaip ir yra tiesa, nėra joks išskirtinumas viduramžiškose valstybėse. Priešingai – tai labiau norma. Kaip ir tai, kad to meto miestas ar gyvenvietė yra toje besivaržančiųjų pusėje, kieno karinė įgula tame mieste stovi.

Tad tokių karinių ir politinių kovų sūkuryje 1382 metų vasario mėnesį atsiduria ir Birštonas, tuo metu, kaip dauguma prie Nemuno upės esančių Lietuvos gyvenviečių, būdamas strateginėje pasienio su Ordinu vietoje.

Nėra abejonių, kad minimu laikotarpiu Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu buvo Kęstutis, valdęs iki pat savo mirties 1382 metų rugpjūčio mėnesį. Tai paaiškėja ir tame pačiame pirmosios Birštono istorijos pasakojime, kai jau į Lietuvos gilumą įsiveržusius Ordino karius naktį puola ir išsklaido Kęstučio sūnus Vytautas su savo kariais. Kad Birštonas tuo metu buvo kunigaikščio Kęstučio lietuviškojoje pusėje, galima bandyti daryti išvadą remiantis šioje istorijoje nurodomais faktais, kad viena iš Ordino karių grupių „nuėjo Birštono pilies link“, ir toliau minimu epizodu, kad „išskleidę vėliavas, jie darbavosi visur kaip priešai“. Tai reiškia, Birštonas tampa vienu iš Ordino agresijos prieš Kęstučio Lietuvą taikinių.

Informaciją parengė Simonas Matulevičius