Čia nereikia kovoti

2018/09/02 Naujienos

Violeta Grigaliūnaitė
Aktualijų žurnalistė Vilniuje
Agnės Srėbaliūtės nuotr.
Šaltinis: 15min

Kavinių, restoranų Birštone pastaraisiais metais atsirado išties nemažai. Turistų, poilsiautojų daugėja, tad reikia ir maitinimo įstaigų. Vienos miesto kavinių, kur pietų neretai traukia ir poilsiautojai, ir birštoniečiai, ir net prieniškiai, šeimininkas be to, kad retkarčiais pats stovi prie baro, dar dirba ir ugniagesiu. Kaip pats sako, ugniagesių labai trūksta, tad negalįs šio darbo atsisakyti.

„Šįryt grįžau po pamainos, dirbu dar ir ugniagesiu“, – juokiasi Dalius Dulskas, Birštone turintis krautuvėlę ir kavinukę „Mažoji Italija“, o jau trečius metus svečius priimantis ir kavinėje „Skonių studija“.

Reikalavo „maisto“

Birštoniečiai, eidami į „Mažąją Italiją“ šalia autobusų stoties, dažniausiai sako „einame pas Dalių“. Tokį pripažinimą verslininkas užsitarnavo per tuos 6 metus, kai egzistuoja nedidelė krautuvėlė, kurioje galima įsigyti produktų iš Italijos, suvalgyti desertą, išgerti kavos. Tie patys nuolatiniai lankytojai Dalių ir ragino atidaryti kavinę Birštone, kad galima būtų, kaip kartojo, „maisto pavalgyti“. Būtent nuosava kavinė buvusi sena D.Dulsko svajonė, kuri prieš beveik trejus metus ėmė ir išsipildė. Dabar ja rūpinasi abu su žmona Gražina, kuri vos už keliolikos metrų šeimininkauja grožio salone. 
„Daugiau kaip 20 metų dirbau barmenu ir dabar dar dirbu, jau pas save, nebent kas paprašo padėti. Vis buvo taip, kad dirbi kažkam ir galvoji, svajoji, kažką savo atsidaryti, mažo, tokio... Ir vat kaip sakau, turėk stiprias mintis, tai viskas ir išsirutulioja. Taip ir man – pasiūlė patalpas, pradėjau pats dirbti „Mažojoje Italijoje“, kol šitos kavinės neatidariau. Ten klientai labai džiaugėsi, bet jiems trūko karšto maisto, ten buvo užkandžių tik. Sakė – viskas gerai, jauku, bet reikia maisto“, – sėdėdamas prie kavinės „Skonių studija“ staliuko lauke, juokdamasis pasakojo jos šeimininkas.
Darbo dienos vidury kavinėje žmonių gausu. Ir vietinių, ir poilsiautojų, šeimininkai sako, kad pas juos papietauti atvažiuoja net prieniškiai, nors Prienai už 7 kilometrų. Populiarumą stengiamasi išlaikyti maitinant kokybiškai. Esą minusų yra – tarkim, reikia ilgokai maisto laukti, bet tik todėl, kaip tikina Dalius, kad tas maistas tuo metu gaminamas, o ne šildomas.

Ukrainietės pabėgo

Abiejose kavinėse nuolat dirba 10 darbuotojų, o sezono metu – 16. Kavinėje dirbo ir dvi ukrainietės, tačiau vieną dieną jos tiesiog dingo. „Moterims yra truputį daugiau nei po 50 metų ir jos nesuvokia, kad reikia keistis, visai kitaip į maistą, jo pateikimą žiūrėti. Galvoja, kad viskas yra kaip valgykloje sovietinėje, katilais verda, kotletukus kažkokius kepina. Bet kaip pjausto, bet kaip kepa. Dirbo iki tol, kol nepakviečiau virtuvės šefo naujo, nes norėjau meniu pakeisti. Kai pradėjo mokyti, jos susižvalgė ir dingo. Galvojau, gal susirgo, skambinu – nekeliu. Nueinu, kur gyveno, ten man pasakė, kad jos jau išvažiavo. Tik paskui sužinojau, kad jos pasakė, jog tokiam restorane nedirbs“, – patirtį su ukrainietėmis pasakojo D.Dulskas.
Gražina Dulskienė dirba kosmetologe jau daugiau nei 20 metų, jos salonas netoliese, tad užmesti akį į kavinę paranku. „Po savo darbo pasižiūriu, gal ko trūksta, moteriška akis visada įvertina smulkmenas“, – sakė G.Dulskienė.
Jos grožio salonas klientų stoka irgi nesiskundžia. Kaip sako šeimininkė, konkurentų irgi yra, bet savą ratą ji užsiaugino, tereikia išlaikyti.
Gražina kilusi iš Birštono, čia gimė ir užaugo, jos vyras – iš Kaišiadorių. Abu tik juokiasi klausiami, ar Gražina vyrą atsiviliojo čia ar jis žmonos šiame mieste ieškojo.

„Čia nereikia kovoti“

Kitas birštonietis Vytautas Jokimas, kažkada baigęs tuometinį Vilniaus pedagoginį institutą, mokytoju taip niekada ir netapo. Daug metų pragyvenęs Vilniuje, kur turėjo kavinę, vis dėlto grįžo į gimtąjį Birštoną. Čia jiedu su žmona turi kavinę ir svečių namus „Vila Klasika“.
Šie svečių namai puikiai dera su greta esančiu Kurhauzu, kur dabar veikia Birštono kultūros centro renginių salė, ir Turizmo informavimo centru. Atrodo, lyg visi trys pastatai stovėjo čia nuo neatmenamų laikų, tik neseniai buvo rekonstruoti. Tačiau iš tiesų viskas yra kiek kitaip – dar ne taip seniai, vos prieš maždaug penkerius metus, svečių namų vietoje stovėjo senas sandėlis, priklausęs netoliese esančiai „Tulpės“ sanatorijai. Kurorto savivaldybei nusprendus šią vietą išnuomoti, sandėlis buvo nugriautas, o vietoj jo išdygo dailus žalias statinys.
Kaip pasakoja V.Jokimas, tereikėjo su ekskavatoriaus kaušu pajudinti ir pastatas sugriuvo. Dabar čia yra dveji didesni apartamentai ir šeši mažesni kambariai. Iš viso vienu metu čia gali gyventi 22 žmonės. Vasarą rasti laisvų vietų paprastai nėra lengva, žiemą gelbėja savaitgaliai. Didžioji dalis poilsiautojų yra iš Lietuvos, tiesa, vasarą sulaukiama ir žydų, rusų, latvių, estų, norvegų.
20 metų Vilniuje gyvenęs Vytautas sako besidžiaugiąs, kad turėjo galimybę grįžti į gimtąjį miestą. „Man ten vargas buvo, grynas vargas. Dėl visko reikia kovoti: pravažiuot – kovot, mašiną pasistatyti – kovoti. Prieš Kalėdas naktį reikia važiuoti į parduotuvę, nes dieną reikia kovoti. Kam? Čia nereikia kovoti. Važiuoti tenka, nors toli nereikia, parkuotis nėra problematiška, vaikus auginti iš viso fantastika – mokykla, darželis, meno mokykla, čia visko yra, niekas praktiškai nekainuoja“, – gyvenimo Birštone privalumus dėstė V.Jokimas.

Mintis kilo bevaikštant

Mintis Birštono B.Sruogos g. įkurti svečių namus, kaip sako Vytautas, kilo bevaikštant po tuo metu šioje vietoje žėlusius šabakštynus. Kai šalia pradėtas tvarkyti Kurhauzas, o kiek atokiau įrenginėjamas Kneipo sodas, rekonstruota „Tulpės“ sanatorija, Turizmo informacijos centras, jis sumanė imtis ir senojo sandėlio. „Pasižiūrėjau, kad čia juk labai gerai – bažnyčia, Kneipo sodas, tvenkinys, visas kompleksas sutvarkytas. Čia daugiau nelabai kam ir tinka, tik apgyvendinimui, tylu, ramu“, – kalbėjo „Vila Klasika“ šeimininkas.
Šalia esančioje „Tulpėje“ Jokimų šeima turi kavinę, kurioje maitina sanatorijos svečius. Ją atidarė dar 2007 metais, 2010-aisiais gimė vaikas, tad Vytautas sako aiškiai pamatęs, jog darosi per sunku plėšytis tarp Vilniaus ir Birštono. Šeima apsisprendė rinktis kurortą.
Svečių namai turi ir nedidelę salę konferencijai ar vakarėliui. Buvo ketinama čia įrengti kavinę svečių pusryčiams, tačiau kol kas gyventojai keliauja į tą pačią „Tulpę“. Kavinėje daugiau sukasi Vytautas, svečių namuose – žmona. Abiejose šeimos verslo vietose iš viso dirba 18 žmonių. Susirasti naują darbuotoją, pasak verslininko, tikrai nėra lengva, Birštone jų paprasčiausiai nėra. Dairytis tenka aplinkiniuose rajonuose, Alytaus profesinio rengimo centre, bet ir ten nelengva.
Nakvynė šiuose poilsio namuose standartiniame kambaryje dviem žmonėms su pusryčiais kainuoja 50 eurų. Paprašytas pasakyti, ko vis dėlto stinga Birštone, V.Jokimas pirmiausia pamini tai, jog kurortas neturi atviro vandens telkinio, kur galima būtų maudytis. Ežerėliai prie įvažiavimo į miestą yra, bet to per mažai. Kažkada būta paplūdimio ir maudyklos prie Nemuno, tikimasi vėl juos turėti, tačiau tam reikia lėšų. Kaip sako Vytautas, vien atvežti smėlio kelis sunkvežimius neužtenka.