 Biuvetė
B. Sruogos g. 3, 59541 Birštonas
GPS N 54° 36' 00''
E 24° 01' 59''
Žodis „biuvetė“ yra kilęs iš prancūzų kalbos. Tai statinys ant mineralinio šaltinio, iš kurio imamas trykštantis mineralinis vanduo (Tarptautinių žodžių žodynas).
Dar XIX a. Birštono mineralinio vandens šaltiniams buvo pastatyti rentiniai ir stogeliai. 1879 m. atrastą ir ištirtą šaltinį kurorto savininkas I. Kvinta pavadino dukters garbei „Viktorija“, tačiau vėliau rašytojo J. Tumo-Vaižganto siūlymu šis šaltinis pavadintas „Vytautas“. Nuo 1928 m. šaltinio versmę žymėjo banginio pavidalo skulptūra, iš kurios nasrų bėgdavo mineralinis vanduo. Pastačius Kauno HE kurorto simboliu tapusią skulptūrą paskandino patvinęs Nemunas. 1960 m. hidrogeologai atrado mineralinio vandens šaltinį, chemine sudėtimi panašų į istorinio šaltinio skonį, kuriuo mėgavosi prezidentas A. Smetona, rašytojas J. Tumas-Vaižgantas ar skulptorius J. Zikaras. Šiandien šis vanduo teikiamas tik į Geltonąją biuvetę, Vytauto parke.
 Kurhauzas
B. Sruogos g. 2, 59209 Birštonas
GPS N 54° 36' 00''
E 24° 01' 59''
Žodis „kùrhauzas“ yra kilęs iš vokiečių kalbos. Tai poilsio namų koncertų, šokių salė su bufetu (Tarptautinių žodžių žodynas).
Birštono kurhauzas yra vienas iš nedaugelio išlikusių tokio tipo pastatų Lietuvoje, 2006 m. įrašytas į architektūros paveldo objektų sąrašą. 1885 m. Birštono kurorte jau stovėjo restoranas, kuris tarpukariu buvo kapitališkai rekonstruotas, interjeras dekoruotas K. Šimonio pano, įrengta lauko terasa su staliukais po skėčiais. Birštono kurorto direktoriaus Balio Matulionio nurodymu kurhauze buvo atidaryta viena pirmųjų dietinio maitinimo įstaigų Lietuvoje. Antrojo pasaulinio karo metu tai buvo bene vienintelis pastatas Birštone nukentėjęs nuo gaisro, kurio metu sudegė interjeras. Po karo statinys rekonstruotas ir įgavo šiandienines formas. Pastatas įrašytas į kultūros vertybių registrą, unikalusis kodas 30782.
 Senoji gydyklaBirutės g. 31, 59541 Birštonas
GPS N 54° 36' 02''
E 24° 02' 07''
Netrukus po oficialaus kurorto statuso suteikimo Birštonui (1854 m.), mieste buvo pastatytas vandens gydyklų pastatas. 1924 m. oficialiu kurorto valdytoju tapo Raudonojo kryžiaus organizacija, įsipareigojusi tuometinei Sveikatos departamentui modernizuoti ir plėtoti kurortą. Reikšmingu įvykiu kurorto istorijoje tapo gydymas purvu. Specialiai tam 1927 m. buvo pastatyta ir iki šiol veikianti „Tulpės“ sanatorijos purvo gydykla. Tuo metu lietuvių kalboje vietoj žodžio „vonia“ buvo vartojamas žodis „tynia“, tad naujoji purvo gydykla buvo vadinama - „Purvotynia“.
 Jundeliškių dvaras
Jundeliškių k., Birštono sen.
Vienintelis iš daugelio Paverknės dvarelių, išlikęs iki šių dienų. XVI a. pabaigoje šioje vietoje susiformavo palivarkas, kurio savininkai nuolat keitėsi. 1627 m. dvaras atiteko vengrų kilmės bajorams Eperješams, valdžiausiems jį beveik šimtą metų. XIX a. Paverknių (Jundeliškių) dvaro savininkais tapo Moravskių giminė. Ryškesnį pėdsaką čia paliko humanistas, rašytojas, gydytojas Stanislovas Moravskis (1802-1853). Šiame dvare užaugo, o vėliau, būdamas 36 metų amžiaus sugrįžo ir pasirinkęs atsiskyrėlio gyvenimą praleido paskutiniuosius savo 15 gyvenimo metų. Tuo metu S. Moravskis ne tik rašė, domėjosi gydomaisiais augalais, bet ir puoselėjo greta dvaro užveistą parką su retais introdukuotais augalais. S. Moravskis pirmasis į Lietuvą atvežė ir išplatino jurginus, šiandien puošiančius beveik kiekvieną sodybą.
Šv. Antano Paduviečio bažnyčia
Birutės g. 14, 59217 Birštonas
GPS N 54° 36' 05''
E 24° 02' 04''
Pamaldų laikas:
II-VI 18.00
Kryžiaus kelio apmąstymai 17.15
VII: Votyva 10.00
Suma 12.00
Mūrinę Birštono bažnyčią 1900-aisiais suprojektavo garsus architektas Vaclovas Michnevičius. 1909 m. bažnyčia pašventinta šv. Antano Paduviečio titulu. Birštono bažnyčia yra neogotikinė, su aukštu bokštu. Vidus trijų navų, skliautuotas, grindys iš akmens plokščių, mozaikinės. Bažnyčios centriniame altoriuje yra Aušros Vartų Švč. M. Marijos paveikslas (autorius Stanislovas Gobiata), kairės pusės šoniniame altoriuje esantis paveikslas „Šv. Juozapas su Kūdikėliu“ kaip manoma yra iš buvusios XVIII a. Birštono medinės bažnyčios. Šiandien bažnyčioje švenčiami šv. Antano Paduviečio, Švč. Mergelės Marijos škaplierinės, Švč. Mergelės Marijos, Gailestingumo Motinos atlaidai, vyksta sakralinės muzikos koncertai.
 Paspauskite ant interjero panoraminės nuotraukos →
 Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčia
Nemajūnai, Birštono sav.
GPS N 54° 33' 33''
E 24° 04' 32''
1878 m. pastatyta Nemajūnų bažnyčia su dviem fasadiniais bokštais ir bokšteliu ant stogo yra vienintelis originalus medinės neogotikos liaudies meistrų kūrinys Lietuvoje, tačiau joje persipina ir kiti architektūros stiliai. Pagrindinė kompozicijos idėja - romantinė viduramžių nostalgija, siekimas imituoti žinomo gotikos paminklo - šv. Onos bažnyčios pagrindinį fasadą. Stačiakampis bažnyčios planas sukurtas pagal klasicizmo tradicijas, tuo tarpu stambiam pastato kupolui, iš dalies ir dvibokštei fasado struktūrai bei interjero kompozicijai būdingi neobaroko bruožai. Bažnyčios interjerą puošia Sankt Peterburgo dailės akademijos akademiko, dailininko Nikodemo Silvanavičiaus šiai bažnyčiai nutapyti du paveikslai - „Šv. apaštalai Petras ir Povilas“ (1833 m.) bei „Kristus ir šv. Marija Magdalietė“ (1892 m.). Už didžiojo altoriaus kairėje pusėje esančių durų su vitražiniais stiklais yra Šv. Marijos koplyčia, kurios grindys užklotos XIX a. tautodailės kūriniu - iš 64 jaunamarčių juostų surištu kilimu. Bažnyčia įrašyta į kultūros vertybių registrą, unikalusis kodas 21172.
 Paspauskite ant interjero panoraminės nuotraukos → |
;void(0);)
;void(0);){kind=link}