Atgal

Tautodailininkai

TAUTODAILININKAI


Rimantė Butkuvė

Tel. + 370 689 62 842
Puzonių kaimas, Birštono savivaldybė
GPS N 54° 31' 55''
         E 23° 54' 53''

Tautodailininkė Rimantė Butkuvė gimė Kėdainių rajone, prie Apylaukio dvaro, užaugo ir mokėsi Kaune. Dar besimokydama mokykloje domėjosi poezija, teatru, tapyba, labai mėgo knygas. Drožėjos kelią Rimantė pradėjo visai atsitiktinai. Tautodailininkų sąjunga paprašė atstatyti kryžių. Rimantė iš vieno liaudies meistro nupirko įdomios kompozicijos medžio drožybos darbelį: Mergelė Marija ir angelas suklupę maldai prie tvorele aptverto kryžiaus. Tas angelas patraukė Rimantės dėmesį ir ji sumanė jį išdrožti pati. 

RIMANTĖ BUTKUVĖ

Tautodailininkė Rimantė Butkuvė gimė Kėdainių rajone, prie Apylaukio dvaro, užaugo ir mokėsi Kaune. Dar besimokydama mokykloje domėjosi poezija, teatru, tapyba, labai mėgo knygas. Drožėjos kelią Rimantė pradėjo visai atsitiktinai. Tautodailininkų sąjunga paprašė atstatyti kryžių. Rimantė iš vieno liaudies meistro nupirko įdomios kompozicijos medžio drožybos darbelį: Mergelė Marija ir angelas suklupę maldai prie tvorele aptverto kryžiaus. Tas angelas patraukė Rimantės dėmesį ir ji sumanė jį išdrožti pati. Tai ir buvomedinių angelų drožimo pradžia. 2005 metais R.Butkuvė apdovanota L.Šepkos prizu už meninę išraišką. Tūkstančiai angelų, gimę jos svajose, buvo išdrožti iš medžio. Jų dydis kinta nuo nykštuko iki žmogaus dydžio. Jie būna juodi arba raudoni, gali turėti spalvotus sparnus, būti linksmi ar susirūpinę, laiminti, miegoti, groti ar dainuoti įsivaizduojamuose choruose. 

Rimantė dirba didesniais ar mažesniais ciklais. Skirtingų kūrybos periodų angelai labai skirtingi, tik jų veiduose atsispindi ta pati ramybė ir gėris. 
„Neseniai baigiau ciklą, – sako meininkė, – „Spalvų pėdsakai“. Jis paremtas akimirkos filosofija. Kai aš žiūriu į dangų, mano žvilgsnis tampa žydras, kai einu žole – žalias. Viskas atsiranda iš stebėjimų. Mes viską gauname iš gamtos. Kai žvelgiu į vario raudonumu nusidažiusius grikių laukus, mano vaizduotėje išnyra raudonas angelas. Angelai yra visur. 



Stebėkite juos, klausykitės jų ir suprasite, kaip paprasta yra gyventi, suvoksite daugybę dalykų. Gyvendama čia, gamtoje ir tyloje aš juos nuolat jaučiu. Jie visada kartu su manimi. bet tiesą sakant, tai ne jie mane sekioja, o aš einu jų paliktais pėdsakais“, – taip sako drožėja.
Rimantė Butkuvė nuo 1990-ųjų yra Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė, surengusi daugiau kaip 10 autorinių parodų. Jos išdrožtos nedidelės skulptūrėlės pasklidusios po visą pasaulį, dirbinių turi įsigiję daugelis Lietuvos muziejų. 2007 m. tautodailininkei suteiktas meno kūrėjos statusas, 2007 metais dailininkė tapo respublikinės konkursinės Kauno apskrities tautodailės parodos „Aukso vainikas“ nominacijos laureatė. 
 

 









 



 

 

 

Andrius Lik
Mob. + 370 687 88 016
El. paštas andrius.lik@gmail.com
Jaunimo g. 4, 59206 Birštonas

 

„Išsirinkite mėgstamą darbą, ir jūs nedirbsite nė dienos, o džiaugsitės gyvenimu.“ Šis kinų filosofo Konfucijaus posakis bene geriausiai tinka menininko Andriaus Lik (g. 1968) gyvenimui apibūdinti. Jis nuolat šypsosi, jis nuolat dirba, jis nuolat kupinas naujų minčių. Darbas yra jo gyvenimas, o jo gyvenimas – darbas. Andriaus mama pamena, kad pirmąjį dirbinį iš medžio skiedros jos sūnus išdrožė sulaukęs vos trejų. Tai buvo laivelis. Nuo tada jis nesiskiria su medžiu. Tačiau kai susimąstome, ar mums pažįstamas skulptoriaus Andriaus Lik vardas, greičiausiai atsakome „ne“. Ne, nes jis tyliai dirba savo studijoje ir nelabai noriai pasakoja, kur yra iškeliavę jo darbai. O jie išsibarstę ne tik po Lietuvą, bet ir Suomiją, Vengriją. 

ANDRIUS LIK

„Išsirinkite mėgstamą darbą, ir jūs nedirbsite nė dienos, o džiaugsitės gyvenimu.“ Šis kinų filosofo Konfucijaus posakis bene geriausiai tinka menininko Andriaus Lik (g. 1968) gyvenimui apibūdinti. Jis nuolat šypsosi, jis nuolat dirba, jis nuolat kupinas naujų minčių. Darbas yra jo gyvenimas, o jo gyvenimas – darbas. Andriaus mama pamena, kad pirmąjį dirbinį iš medžio skiedros jos sūnus išdrožė sulaukęs vos trejų. Tai buvo laivelis. Nuo tada jis nesiskiria su medžiu. Tačiau kai susimąstome, ar mums pažįstamas skulptoriaus Andriaus Lik vardas, greičiausiai atsakome „ne“. Ne, nes jis tyliai dirba savo studijoje ir nelabai noriai pasakoja, kur yra iškeliavę jo darbai. O jie išsibarstę ne tik po Lietuvą, bet ir Suomiją, Vengriją...

Trakų gyventojai šnabždasi, kad 2001 m. paslaptingojo Galvės ežero vandenų valdovas, kuris kasmet pareikalaudavo aukos, ėmė ir nurimo. Sakoma, kad jo rūstybėms galą padarė skulptoriaus A. Lik darbai. Šešios, maždaug pusantro metro aukščio, ąžuolinės skulptūros buvo nugramzdintos į ežero dugną. Nuo laiko ir vandens apsamanojusios rūsčios vandenų dievybių galvos šiandien žvelgia į narus, kurie išdrįsta nerti į ežero gelmes ir ieškoti vienintelio Lietuvoje, o gal ir pasaulyje povandeninio medinių skulptūrų parko...


Keliaujančius vingiuotu keliuku iš Trakų į Senuosius Trakus lydi medinės, tradicinės tautodailės skulptūros, skirtos įamžinti Vytauto Didžiojo atminimą. Andriaus parašą galima įskaityti ant  Lietuvos globėjo Šv. Kazimiero bei Europos globėjo Šv. Benedikto skulptūrų...

1990 metais prie greitkelio Kaunas–Klaipėda, 10 ha teritorijoje buvo pradėtas kurti „Žalgirio parkas“. Trikampiame, Sąjūdžio ženklelio formą primenančiame plote, buvo pastatytos medinės skulptūros, įamžinančios 14 šio mūšio vadų. A. Lik sukūrė didiko Jono Nemiros skulptūrą...

Tarp daugybės Velnių muziejaus eksponatų tūno ir Andriaus išdrožtas velniukas, savo girnomis malantis žmoniškąsias ydas. Maždaug 70 cm aukščio skulptūrinė kompozicija iš medžio, bronzos ir akmens pavadinta „Tarp velnio girnų“...



Duokle ikikrikčioniškosios kultūros religijai galima įvardinti ir žmogaus dydžio Gyvatės skulptūrą, kuri žymi pėsčiųjų–dviratininkų tako pradžią Žvėrinčiaus miške, Birštone. Zoomorfiniai elementai šmėsčioja daugelyje Andriaus darbų. Driežai, skorpionai, krokodilai, gyvatės tarsi rėplioja, šliaužia per medinių kaukių kaktas. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad Andriaus studijos sienas puošiančios kaukės yra atkeliavusios iš tolimosios Afrikos. Tačiau tai netiesa. Jos visos gimė čia, mažoje skulptoriaus studijoje. Kodėl kaukės? „Gražu, – atsakys Andrius, – visada svajojau sėdėti kambaryje nukabinėtame kaukėmis“. Kodėl afrikietiškos? „Per minimalias išraiškos priemones, galima maksimaliai išreikšti ekspresiją“, – tęs samprotavimus skulptorius. „Pirmykštis menas yra tobulas, tereikia išmokti jį suvokti. Tačiau kaukės tėra mano hobi, tai tarsi apšilimo pratimai prieš tikrosios skulptūros kūrimą.“


O ta tikroji skulptūra, kuri būdinga tik Andriui, paslėpta kiek atokiau nuo smalsuolių akių. Tai moters torsai, biustai, galvos... Visos jos kiek ištemptos į viršų, visos jos grakščios, mąsliais žvilgsniais. Nejučia pasąmonėj išnyra A. Modiljanio tapyti ar išskobti pailgi moterų veidai ir kaklai... Taip, Andrius be galo žavisi šio menininko darbais. „Meno pasaulyje menininkas negali išlikti nepaveiktas vienos ar kitos kūrybos elementų. Tai nusėda pasąmonės kloduose, o kai vyksta kūrybinis procesas, išnyra netikėtai ir suspindi kitomis spalvomis“, – samprotauja Andrius. Kodėl moterys? „Moteris yra gražu“, – šypsosi Andrius. „Man nereikia vieno įkvėpimo šaltinio. Lietuva yra tokia šalis, kurioje įkvėpimas tiesiog vaikšto gatvėmis.“ Bet kai kurios skulptūros stovi ant galvos?! „Taip yra žymiai įdomiau“, – šmaikštaus Andrius. „Kodėl visi turi būti aukštyn galva? Juk smagu, kai žmogus ateina ir lankstosi prieš mano darbą, bando visaip jį apžiūrėti.“



Skulptorius Andrius Lik daugiausiai laiko praleidžia skobdamas skulptūras iš liepos, ąžuolo, tačiau jo darbų yra ir iš bronzos bei druskos. Menininko rankoms paklūsta ir teptukas, kuris mirkomas ne į tradicinius dažus, bet į kavą ir tušą. Dabar Andriaus svajonė – perprasti akmeninės skulptūros kūrimo ypatumus.

Atgal