|
Skulptūra Vytautui Didžiajam
(skulpt. G. Jokūbonis, architek. V. Čekanauskas, 1998)
„Vytautos Didžiojo“ paminklą iš šviesiai rausvo granito iškalė skulptorius G. Jokūbonis, architektas V. Čekanauskas. Skulptorius įgyvendino daugelio birštoniečių mintis – „grąžinti“ Vytautą su žirgu į savo medžioklės vietas.
Skulptorius G. Jokūbonis nukalė Vytautą tarsi suaugusį su žirgu, tuo būdu pabrėždamas Vytautą kaip karingą ir žygių ištroškusį žmogų. Skulptūrai granitas buvo atvežtas iš Vytauto laikų Lietuvos žemių – Ukrainos. Paminklas svėrė apie trisdešimt tonų. Paminklo statybai buvo pasiūlytos kelios vietos, tačiau skulptoriui G. Jokūboniui tinkamiausia vieta pasirodė parkas, pavadintas Vytauto vardu, esantis tarp Vytauto kalno ir Nemuno krantinės. G. Jokūbonio skulptūroms būdinga vidinė ramybė, orumas, būtent šiuos bruožus galima įžvelgti ir „Vytauto Didžiojo“ skulptūroje, kuri tarsi byloja kunigaikščio besigėrėjimą ramiu Birštono kurortu.
Paminklas Jonui Basanavičiui
(skulpt. A. Aleksandravičius, 1939)
Birštone esančios skulptūros yra įvairaus laikotarpio. Seniausias yra Jono Basanavičiaus biustas, pastatytas 1939 m. Paminklo pastatymo darbai finansuoti iš kurorto rinkliavos. Biustas išliko nenugriautas sovietmečiu.
Skulptūros autorius A. Aleksandravičius buvo asmeniškai pažįstamas su daktaru J. Basanavičiumi. 1918 m. A. Aleksandravičius apsigyveno Mokslo akademijos tarnybiniame bute, kur ir susipažino su J. Basanavičiumi. Dailininkui J. Basanavičius paliko gilų įspūdį. Netrukus dailininkas pradėjo kurti patriarcho biustą iš natūros. A. Aleksandravičius yra sukūręs dešimtis J. Basanavičiaus biustų, profilių, paminklų, kurie iki šiol puošia miestus. Vienas iš tokių paminklų, kaip tik ir stovi Birštono kurorte, J. Basanavičiaus vardu pavadintoje aikštėje. Paminklas įrašytas kultūros vertybių registrą, unikalusis kodas 8616.
Paminklas Baliui Sruogai
(skulpt. G. Plechavičius, 1997)
1997 m. spalio 16–ąją minint 50–ąsias rašytojo mirties metines, Birštono senajame parke, dvylikos liepų pusratyje iškilo G. Plechavičiaus sukurtas pilko akmens B. Sruogos biustas. 1945–ųjų liepą B. Sruoga, grįžęs iš Štuthofo koncentracijos stovyklos, apsigyveno Birštone. Rašytojui šio miestelio ramybė buvo tarsi rojus. Rašytojas gyveno „Baltojoje viloje“, kuri 1982 m. buvo nugriauta. B. Sruoga Birštone ne tik gydėsi, bet ir kūrė eilėraščius poezijos rinkiniui „Giesmė viešnelei žydrajai“, parašė atsiminimų knygą apie Štuthofo mirties stovyklą - „Dievų miškas“.
Paminklinis akmuo su istorinėmis datomis
Kurorto centre šalia J. Basanavičiaus aikštės ant didžiulio paminklinio akmens iškaltos trys datos: 1382 metai – kryžiuočių kronikose pirmą kartą paminėtas Birštonas, 1846 metai – mineraliniu vandeniu išgydomi žmonės, todėl šie metai laikomi kurorto įkūrimo metais, 1966 metai – Birštonui suteiktos respublikinio pavaldumo miesto teisės.
Paminklas partizanams
(skulpt. S. Dulksnys, 1992)
Greta J. Basanavičiaus aikštės įamžintas 1944-1955 metais Birštono apylinkėse žuvusių Tauro ir Dainavos apygardų partizanų atminimas. Paminklas pastatyta 1992 m. Paminklinėje lentoje iškaltos 38 partizanų vardai, pavardės ir jų slapyvardžiai.
Dainų kalnelis
(medžio skulptūrų ansamblis, 1998)
Medžio skulptūrų ansamblis „Dainų kalnelis“ sukurtas Baltijos šalių simpoziumo, vykusio 1998 m. Birštone, metu. Kūrinius liaudies dainų temomis drožė meistrai iš Latvijos, Lenkijos ir Lietuvos. Daina lietuviui – meditacija, sveikata, menas, Tėvynė. Tautodailininkų kūriniai šviečia išdidumu, ramybe, pagarba darbui, žmogui, dainai, laisvei, paukščiui, saulei.
Šis dainų kalnelis yra įdomus tuo, jog nė viena sukurta skulptūra nevaizduoja nukryžiuotojo, Marijos ar kurio šventojo. Čia piemenėlis dūdele dūduoja, vyrai sėja, kulia, moterys riša rugių pėdus. Po darbų – dainos ir muzika... Žmonės iš skulptūrų žvelgia linksmi, jie susibūrę groja ir dainuoja. Muzikantų rankose kanklės, smuikas, armonika, būgnas – lietuviški kapelų instrumentai. Kitose skulptūrose išdidusis Neptūnas globoja Nemuno žveją, žvelgia Dainų karalius, Angelas skrenda trimituodamas gerąją naujieną.
Skulptūrų sąrašas:
1. P. Balsys „Išbėgo, išbėgo iš Rusnės kaimo du jauni žvejytėliai“ – 3,5 m.
2. H. Karaš „Kaimo muzikantai“ – 3,2 m.
3. S. Lampickas „Rugiapjūtės daina“ – 3,4 m.
4. A. Sakalauskas „Dainų karalius“ – 3,3 m.
5. T. Stambrauskas „Žiemkentėli rugeli, o kas tave sėjo“ – 3,6 m.
6. A. Studens „Vaidila su kanklėmis“ – 4,2 m.
7. A. Teresius „Išauš aušrelė, patekės saulelė“ – 4,6 m.
8. V. Umbrasienė „Močiute sengalvėle, kaip mane auginsi“ – 3 m.
9. A. Venslavičius „Aš atsikėliau anksti rytelį“ – 3,5 m.
10. V. Žilinskas „Plaukia sau laivelis“ – 3,8 m.
Atminties takas
(medžio skulptūrų ansamblis, 1988)
Tautodailininkai, medžio drožėjai pirmąją stovyklą Birštono apylinkėse Alksniakiemio miške surengė 1988 m. 1,5 km atkarpoje prie Nemuno išdėstytas 11 tautodailininkų sukurtų ąžuolo skulptūrų ansamblis, „Atminties takas“, menantis trėmimų ir okupacijos netekčių laikus.
Kuriant šį taką 1988 m. visi tautiniai ženklai buvo labai brangūs ir įdomūs, juos viešai eksponuoti dar reikėjo drąsos. Savo vertės skulptūros neprarado ir šiandieną, nes per skulptūras parodytos visos Lietuvos kančios, kurių negalima užmiršti.
Rūpintojėlis su lietuviško ąžuolo lapų vainiku simbolizuoja ne tik vargus ir sielvartą, bet ir ramybę, rūpestį, pasiaukojimą, meilę. Tremtinys ant kryžiaus su klausimu „Už ką?“ – tai gyvas priekaištas už sulaužytus likimus, Sibiro tremtinius, mirtis, badą, šaltį. Skulptūros figūra susirietusi į kamuoliuką – tarsi dar neatsitiesusi, negrįžtamai praradusi gyvenimą, laiką, sveikatą... Kituose stogastulpiuose skausmą, netektis, tremtį primena motinos ir kūdikiai. Katalikiškojo tikėjimo ženklai, padėję išgyventi lietuviams ne vieną siaubo įvykį, yra ir čia – Pieta, mergelė Sopulingoji, Mergelė Marija, Rūpintojėliai. Yra ir viltingų simbolių – sėjėjas, beriąs į žemę grūdą, javų pjovėjas ir kūlėjas, duonos kepėja... Skulptūras puošia lietuviškos metalinės saulutės – jos Atminties takui suteikia viltį ir šviesą.
Žemėlapyje Nr.14
Skulptūrų sąrašas:
1. G. Dudaitis „Numesk, Tėvyne, rūbą seną“ – stogastulpis, 4,8 m.
2. V. Cikana „Visiems – užaugusiems šėtono paunksnėje“ – koplytstulpis, 4 m.
3. P. Kaziūnas „Lietuva, už visas tavo kančias“ – koplytstulpis, 4,6 m.
4. R. Puškorius „Lietuva, Tėvyne mūsų, tu didvyrių žeme“ – koplytstulpis, 3,8 m.
5. M. Misevičius „Žmonės, neleiskim mūsų Žemėje gimti drakonams“ – koplytstulpis, 3,8 m.
6. V. Rakuckas „Motinų skausmui ir kūdikių klyksmui sustingusiems Sibiro speige“ –
stogastulpis, 4 m.
7. A. Seibutis – koplytstulpis, 3,8 m.
8. R. Venckus „Už ką?“ – skulptūra, 3,5 m.
9. J. Tvardauskas „Kiekvienam doram žmogui, padėjusiam galvą už Lietuvą“ – koplytėlė ant
žemės, 2 m.
10. R. Zinkevičius „Įmynęs pėdą čia/ Jaučiuosi ne svetys – Bet šeimininkas,/ Amžius čia
gyvenęs – Ir joks ateivis/ Jau neiškrapštys/ Kulka nei durtuvu/ Mus iš tos žemės“ (B. Marčionis) – stogastulpis, 4,6 m.
11. V. Žilinskas „Pažvelk į Nemuną/ Į savo sielos giedrą/ Į žydrą sielą/ Į savo gyvybės versmę“ – stogastulpis, 4 m.
12. A. ir V. Kuzinai - Metalo saulutės.
Kitos skulptūros mieste
 |
„Trys moterys“
R. Kazlauskas, 1972 |
 |
„Stumbriukas“
D. Matulaitė, 1977 |
 |
„Mergaitė su dūdelėm“
R. Antinis (jaunesnysis), 1978
Paminklas įrašytas kultūros vertybių registrą, unikalusis kodas 15339. |
 |
„Žiedas“
L. Strioga, 1978 |
 |
„Martynas Mažvydas“
V. Žuklys, 1979 |
 |
„Prieš vėją“
Š. Šimulynas, 1980 |
 |
„Atsiminimai“
V. Krutinis, 1982 |
 |
„Vėtrungė“
D. Matulaitė, 1985 |
 |
„Kristijonas Donelaitis“
A. Belevičius, 1986 |
 |
„Berniukas su smuiku“
G. Jonkus, 1986 |
 |
„Žaidžiantis berniukas“
G. Piekuras, 1986 |
 |
„Vaikai“
M. Navakas, 1986 |
 |
„Šeima“
V. Babušytė-Venckūnienė, 1987 |
 |
„Mergaitė su medūza“
B. Vyšniauskas, 1987 |
 |
„Versmė“
J. Ruzgas, 1994 |
|
„Koplytstulpis Vytautui Didžiajam“
I. Užkurnys, 1982
| |
